Ukraine UA
Praėjo šimtas penkios dienos nuo didžiojo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Tačiau Rusija kariauja nuo 2014 m. Mano geras pažįstamas Aleksandr Sosovsky, “Cholodnyj Jar” brigados bataliono vado pavaduotojas, dabar kovoja su rusų okupantais netoli Išumo Charkovo srityje. Jis taip pat kariavo 2015-2016 m. ir sako, kad daugelis tų Ukrainos karių, kurie kariavo nuo 2014 m. iki 2022 m. vasario 24 d., norėdami atskirti šiuos laikotarpius sako „pirmasis karas”, „antrasis karas”. Net šių patyrusių karių nuomone, dabartinis „antrasis karas” yra daug sunkesnis nei „pirmasis”. Ir tai suprantama. Rusai, supratę, kad hibridinėmis priemonėmis nepavyks sugrąžinti Ukrainos į savo įtakos sferą, ėmėsi atvirai užkariauti mūsų šalį ir naikinti ukrainiečių tapatybę. Ukrainiečiai turi tapti rusais, o nesutinkantys – išnykti.
Rusijoje dauguma rusų turi klaidingą suvokimą apie Ukrainą. Tai dėl arogancijos ir nenoro pripažinti Ukrainos ir ukrainiečių subjektyvumo bei suvokti, kad esame visiškai skirtingi žmonės. Šios idėjos paskatino Rusijos vadovybę susimąstyti apie galimybę sujungti minkštąją galią, humanitarinę įtaką, ekonominį spaudimą, pareigūnų korupciją su žemo intensyvumo karu, siekiant įtvirtinti Ukrainos kontrolę. Jie taip pat pametėjo Rusijai pražūtingą idėją netolimoje ateityje sunaikinti Ukrainą ir „ukrainizmą” atviru karu. Rusai apsiskaičiavo. Ukrainos ginkluotosios pajėgos patikimai gina savo šalį, nebuvo šalies padalijimo, vadovybė nesutiko su agresoriumi ir visų įmanomų teisės principų pažeidėja – Rusijos Federacija.
O karas Rusijai tikrai bus katastrofa. Tai jau pakeitė daug dalykų. Pirmiausia – žvilgsnis į pačią Rusiją ir jos vertinimą. Ir tai ne tik apie Ukrainą, kur dabar bet kokių politinių projektų, orientuotų į Rusiją, ateitis atrodo, švelniai tariant, neaiški. Pasikeitė Rusijos supratimas apie karinę galią. Buvęs NATO generalinis sekretorius Rasmussenas 2009–2014 m., kuris nebeturi diplomatinių įsipareigojimų, naujame interviu atvirai pasakė, kad NATO pervertino Rusijos kariuomenės jėgą ir kartu neįvertino V. Putino brutalumo bei ambicijų. Visiškai aiškiai ir atvirai. Nors, mano nuomone, trūksta dar vieno elemento. Nebuvo atsižvelgta į daugumos Rusijos gyventojų lojalumą agresyviai Rusijos valstybės politikai. Be to būtų neįmanomas agresyvus karas su tokiais nuostoliais, neįmanomas ukrainiečių genocidas, neįmanomas noras gyventi suvaržymuose ir sankcijose vardan didybės. Tačiau dabar pati Rusijos ateitis miglota. Žinoma, Putinas ir visa Rusijos propaganda sako, kad Rusijoje sankcijų nėra, infliacijos nėra, o nedarbas mažėja. Atrodo, kad izoliacija yra naudinga, nes Vakarai ir transnacionalinės korporacijos po Rusijos sankcijų nustojo plėšti Rusiją ir Rusijos žmones. Puikiai padirbėta, Putinai, apžaidei visus!
Bet tada neišvengiamai kyla klausimas. Jei viskas taip teigiama – tai kodėl šis „apiplėšimas“ anksčiau tiko Putinui? Mažai tikėtina, kad šį klausimą užduos Rusijos patriotai. Jie neateis protestuoti… Kaip ir Ukrainoje kovojančių karių giminaičiai. Atsižvelgiant į tai, kad Maskva siunčia ne rusus kovoti už „rusų pasaulį”. Tai labai akivaizdžiai matyti iš aukų skaičiaus. Net iš gana rusiško, bet tikrai etniškai mišraus Astrachanės regiono, dauguma žuvusių – kazachai, iš šio regiono rytinės dalies.
Šis iškrypimas ypač pastebimas Buriatijos ir Dagestano atveju. Atrodytų paradoksas, bet paaiškinti nesunku. Centras daugumą Rusijos Federacijos nacionalinių regionų laiko kolonijomis, jie niekada nebuvo vystomi. Nėra darbo vietų tiesiogine šio žodžio prasme. O eiti į kariuomenę, policiją ar įkalinimo įstaigą yra vienintelis būdas socialiai pakilti ir užsidirbti pinigų. Atsižvelgiant į tai, kad tautinių kalbų mokymas sumažintas beveik iki nulio, tikrosios tautinės tapatybės apraiškos suvokiamos kaip pavojingas nacionalistinis radikalizmas, o oficialiosios propagandos dominavimas yra totalus. Natūralu, kad šie žmonės ištikimai tarnauja, kovoja, nes savo tėvynėje neturi jokių teisių, savo neturėjimą kompensuoja žiauriu elgesiu su belaisviais ir okupantais, o uolia tarnyba įrodo savo ištikimybę ir didesnį rusiškumą nei patys rusai. Tačiau taip bus ne visada. Šiuo karu Maskva pati paskatino Rusijos Federacijos dezintegracijos procesus.
Rusijos karo propaganda ir toliau remiasi sovietiniu Didžiosios pergalės mitu. Būtent tai Rusijos vadovybė naudoja savo propagandoje dehumanizuodama ukrainiečius, teigdama, kad Ukrainoje valdžioje yra neonaciai, o kiekvienas, kuris remia Ukrainos nepriklausomybę ir ukrainiečių tapatybę, tampa nacistu. Tai ne kas kita, kaip raginimas vykdyti genocidą ir jo pateisinimas. Dabar Rusijos Federacija žengia toliau. Ieškoma naujų naratyvų, kurie lydėtų agresijos karą ir palaikytų kariuomenės moralę. Valstybės Dūmoje frakcijos „Teisingoji Rusija” lyderis Mironovas išreiškė idėją dabartinę „specialiąją karinę operaciją” pavadinti sovietų maršalo Vatutino vardu. Jie teisinasi, kad jaunas Raudonosios armijos karys Vatutinas kovojo prieš Petliurovus, paskui išvadavo Ukrainą nuo nacių ir buvo nužudytas Vakarų Ukrainoje banderovcų, „su kurių ideologiniais įpėdiniais dabar kovoja Rusijos kariuomenė”.
Čia galima daug ką pakomentuoti, ir neaišku, ar Rusijos kariuomenės politiniai strategai „įsileis naują ožką į savo daržą”. Tačiau pats pasiūlymas labai gerai atskleidžia vieną iš Rusijos visuomenės būklės simptomų. Tad geriau šiam faktui suteikti futurologinę perspektyvą: „Operacijos „Vatutin” žlugimas” – po dvidešimties metų – puikus populiarios knygos pavadinimas demilitarizuotos Maskvos, pagrindinio Rusijos Centro Federacijos miesto, esančio pasienyje su Idel-Uralo valstybių federacijos sąjunga, parduotuvių lentynose. Tai nėra taip nerealu, kaip gali atrodyti. Jie tyliai pakeitė generolą Dvornikovą kitu vadu, buvusiu Rusijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pavaduotoju Židko. Vatutinas, kaip sakoma, ne vienintelis. Rusijos generolai Ukrainoje negyvena, kai kurie miršta, kai kurie vėliau turi problemų dėl karjeros. Tai įrodė Tušajevas, Kutuzovas, Zusko ir kiti, dabar – Sirijos mėsininkas Dvornikovas.
Visa tai nereiškia, kad Rusija nebegali kovoti. Ne, kovų įtampa nemažėja. Ukraina patiria nuostolių. Virš paskutinės Mariupolio gynėjų tvirtovės virš Azovostalio gamyklos plevėsavusi vėliava Antrojo pasaulinio karo metais buvo perkelta į Nacionalinį Ukrainos istorijos muziejų, kur dabartiniam karui skirta didžiulė ekspozicija. Vakar po apsikeitimo fronto linijoje Zaporožės srityje į Kijevą buvo atgabenta šimtas šešiasdešimt Azovstal gynėjų kūnų, iš kurių penkiasdešimt du buvo Azovo pulko kovotojai. Bus atliekami tyrimai ir identifikavimo procedūros.
Karas dar kartą parodė, kad Rusijos kariuomenės karo taisyklės ir elgesys su karo belaisviais toli gražu neatitinka humanitarinės teisės apibrėžimų ir paprasčiausio normalaus žmogiško suvokimo apie kitus žmones. Rusai nelaisvėje žudo tuos, kurie buvo veiksmingi būtent kaip kariai. Tai reiškia, kad jie gerai kovojo ir padarė jiems nuostolių. Jų neatbaido faktas, kad nelaisvėje esantis asmuo jau galėjo būti užfiksuotas vaizdo kamera. Taip per „pirmąjį karą” žuvo Donecko oro uosto gynėjas Igor Branovicky. Jie leido paskambinti giminaičiams ir nužudė. Taip žuvo devyniolikmetis brigados „Cholodnyj Jar” karys, prieštankinės raketų sistemos „Korsar” operatorius Aleksandr Garbuz, Ukrainos didvyris. Šių metų kovo mėn. jį kankino ir nužudė Rusijos kariškiai.
Rusija, prisidengdama taikia retorika, bando įsisavinti užgrobtas teritorijas. Jie net nebando imituoti kompromiso. Šiandien vizito Turkijoje metu Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas vėl ėmė svaičioti apie tai, kad net ir Rusijos kariuomenės atitraukimas į prieš Rusijos agresijos pradžią vasario 24 d. buvusią konfrontacijos liniją, t. y. į okupuotą Krymą ir dalį Donecko bei Luhansko sričių, nėra rimtas pasiūlymas. Šie žmonės yra neadekvatūs.
Kalbame apie visišką visos Ukrainos teritorijos išlaisvinimą nuo rusų. Taip pat apie kompensaciją už visą jų padarytą žalą ir karo nusikaltėlių nubaudimą. S. Lavrovas turi iliuzijų, kad už savo veiksmus nebus traukiamas atsakomybėn. Jos bus išsklaidytos. Kol kas Rusija savo deputatų ir pareigūnų, būsimų kaltinamųjų dėl okupacijos organizavimo, tokių kaip Kartapolovas, Kirijenka ar Turčakas, arba kolaborantų, tokių kaip Chersono Saldo ir Stremousovas bei Melitopolio Galina Danilčenko, lūpomis skelbia, kad „ateitis yra su Rusija”. Jie skleidžia mintį, kad į Chersoną atvyks „KSSO (kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) taikdariai”, o tai reiškia tik tai, kad Maskva nori krauju pririšti savo sąjungininkus. Jie rengia imitacinį referendumą, kuris neatlieka jokio vaidmens. Ukrainos kariai kovoja Chersono srityje, Zaporožės regione ir išlaisvins visą Ukrainą. Beje, šių kelių bendradarbių pavyzdys labai iškalbingas. Vladimiras Saldo sugebėjo būti liaudies deputatu, ne kartą buvo Chersono meras. Jis turi turto Čekijoje, Prancūzijoje, per dukrą, kuri pasirodė esanti talentinga elitinio nekilnojamojo turto pardavėja. Svarbiausia tai, kad jis visada buvo prorusiškas ir atviras korupcionierius. Europiečiai, būkite budrūs – korumpuotas žmogus, ištikimas „rusų pasauliui”, neabejotinai taps išdaviku. Korupcija – vartai į „rusų pasaulio” infekciją.
Organizuodamas orų gyvenimą okupuotose teritorijose, „rusų pasaulis“ tradiciškai yra amoralus, puikuojasi, bet yra nemokšiškas. Jis gali tik pastatyti kalėjimą. Situacija Mariupolyje labai aiški. Dar kartą per kameras buvo matyti kaip okupantai perkirpo juostelę atidarant vandentiekį miesto Primorės rajone. Ir niekas nežino, kokie fontanai buvo šaudomi iš miesto vandentiekio magistralinių vamzdžių, kas vyksta su vamzdžiais po žeme. Tačiau vyksta aktyvus darbuotojų samdymas į kalėjimus ir stovyklas. Nauja stovykla buvo įkurta Volnovachoje, kuri buvo užimta po vasario 24 d.
Mes laimėsime. Nes mus remia visas pasaulis. Palaikymas tų, kurie žino, kad „rusų pasaulis“ yra kalėjimas. O „gerojo rusų pasaulio“ nėra, jį reikia sunaikinti. Ir visi „rusiškojo pasaulio“ budeliai turi būti nubausti. Todėl prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė: „Kitą savaitę planuojama paleisti specialią Budelių knygą – informacinę sistemą, renkančią patvirtintus duomenis apie Rusijos armijos karo nusikaltėlius. Tokios informacinės sistemos kūrimas vyksta jau kurį laiką. Tai konkretūs faktai apie konkrečius asmenis, kaltus dėl konkrečių žiaurių nusikaltimų prieš ukrainiečius. Ačiū visiems už pagalbą! Šlovė Ukrainai!
