https://t.me/denisovaombudsman
Sveiki, mieli lietuviai ir kitų Europos šalių piliečiai. Mano vardas Dmytro Levus, aš esu ukrainietis, gyvenu Kijeve. Nepastebėjome, kaip vasario dvidešimt ketvirtoji pavirto į gegužės dvidešimt šeštąją.
Rusijos kariai atvyko sunaikinti Ukrainos. Ukrainos ir ukrainiečių klausimas jiems yra labai svarbus. Yra daug priežasčių. Rusios pavadinimas, kurį pavogė maskvėnai, kartu su ankstyvąja istorija. Jų manymu, visapusiškai pasinaudoti šia pavogta gėrybe, kalbėti apie „tūkstantį metų Rusijos” bus patogu tik tada, jei jie užgrobs tą pačią Rusią. Ir didžiausias įžeidimas, kad tie, kurie įžūliai buvo laikomi jaunesniais broliais, tokiais pat kaip jie patys, tik neišsivysčiusiais, pasirodo, gali gyventi be Maskvos, jos nurodymų.
Neapykanta Ukrainos egzistavimui yra įrodymas, kad galima gyventi kitaip, nerusiškai, išėjus iš bendrų barakų ir nešvarumų. Na ir, atviras noras toliau plėšti ir naudoti išteklius. Nes staiga paaiškėja, kad imperija be ukrainiečių, be to, ką Ukraina gamina, tapo dar skurdesnė nei prieš tai. Jiems mūsų reikia kaip pašarų bazės visais aspektais: nuo istorinių iki demografinių.
Tai nėra naujiena. Vakar buvo devyniasdešimt šeštos metinės, kai Rusijos bolševikų agentas nužudė vieną ryškiausių Ukrainos revoliucijos ir 1917–1922 m. nacionalinio išsivadavimo karo vadų Simoną Petliūrą. Jo vardą šmeižė Rusijos bolševikai, kaip ir jo nužudymo istoriją. Jo nekentė rusai, raudonieji ir baltieji, nes jis kovojo už Ukrainą. Jis sakė: „Išorinis ukrainizmo galios didėjimo rodiklis yra Rusijos nacionalistinių sluoksnių persekiojimas. Ukrainoje pradeda daryti karjerą, ją iškraipo ir kuria apie ją įvairiausius melus.
Panašiai ir Bučos civilių gyventojų žudynės bei grūdų eksportas, dėl kurio badauja rajonai, iš kurių jie buvo eksportuojami, anaiptol nėra naujas rusų išradimas. Taip buvo visada, kai jie įsiveržė į Ukrainą, įtraukė ją į Rusiją, pavergė, sutapatino su savimi, skurdu ir atėmė teises. 1932-33 metų holodomoras buvo bado teroras, Ukrainos tautos genocidas, kurį Maskva įvykdė būtent tam, kad palaužtų ukrainiečių pasipriešinimą. Ačiū visoms šalims, kurios pripažino Golodomorą genocidu: Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, Kanadai. Iš viso jau yra devyniolika šalių. Rusijai leidus nusikalsti, ji vėl nusikalsta. Atrodytų, kam tai prisiminti? Tačiau tokių nusikaltimų prisiminimas ir tiesa apie juos kenkia Rusijos, kaip normalios partnerės, su kuria galima kalbėtis, kuriai leidžiama išsaugoti veidą ir kuriai jos aukos turėtų daryti nuolaidas, įvaizdžiui.
Beje, devyniasdešimt devynerių metų buvęs JAV valstybės sekretorius Kisindžeris šių metų forume Davose pasiūlė nusileisti Rusijai. To nebus. Žmogus, kuris sudarė sąlygas komunistinei Kinijai užimti tikrosios Kinijos vietą, JT įkūrėja JT Saugumo Taryboje, kuri pradėjo organizacijos transformaciją į neveikiantį biurą, kokį matome dabar – tikrai ne autoritetas ukrainiečiams.
Vakar Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis labai teisingai pasakė: „Kad ir ką darytų Rusijos valstybė, atsiranda sakantis: atsižvelkime į jos interesus. Šiemet tai vėl skambėjo Davose. Nepaisant tūkstančių Rusijos raketų, pataikiusių į Ukrainą. Nepaisant dešimčių tūkstančių nužudytų ukrainiečių. Nepaisant Buchos ir Mariupolio. Nepaisant sunaikintų miestų. Ir, nepaisant Rusijos valstybės pastatytų „filtravimo stovyklų“, kuriose žudo, kankina, prievartauja ir žemina, kaip ant konvejerio. Visa tai Rusija padarė Europoje. Bet vis tiek, Davose ponas Kisindžeris išnyra iš gilios praeities ir sako, kad gabalėlį Ukrainos neva reikia atiduoti Rusijai. Kad, Rusija neatitoltų nuo Europos“.
Kaip tik kitą dieną Mariupolyje rusai atidarė dar vieną filtravimo stovyklą – tose pačiose patalpose kaip ir humanitarinis centras. Didžiulės didmeninės prekybos parduotuvės „Metro” patalpose. Ar ši Rusija, kuri sugriovė pusės milijono gyventojų miestą, nužudė iki dvidešimt penkių tūkstančių jo gyventojų ir du šimtus tūkstančių deportavo į Rusijos pasaulį, turi išsaugoti savo veidą? Ta Rusija, dėl kurios veiksmų Ukrainoje jau žuvo iki keturiasdešimt penkių tūkstančių civilių gyventojų. Rusija, kuri jau sudavė tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt keturis raketinius smūgius Ukrainai, panaudojo du tūkstančius du šimtus septyniasdešimt penkias skirtingas raketas, atliko tris tūkstančius oro smūgių?
Klausimas retorinis. Ukraina toliau kovos ir laimės. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesnė bus laisvės kaina ne tik Ukrainai, bet ir visam laisvajam pasauliui. Todėl aprūpinti Ukrainą sunkiąja ginkluote – raketų paleidimo įrenginiais, tankais, prieštankiniais ir kitais ginklais – yra geriausia investicija siekiant išlaikyti stabilumą pasaulyje ir išvengti daugybės smurtinių krizių, kurias Rusija vis dar planuoja arba jau sukėlė. Tai ir Ukrainos prezidento žodžiai.
Ir didžiulis ačiū visiems, kurie tai supranta ir remia mus iš visos širdies. Žinome, kad Lietuva rengia naują karinės pagalbos siuntą Ukrainai: 20 amerikietiškų šarvuočių M113 (beje, šie šarvuočiai tampa vieni pagrindinių Ukrainos kariuomenėje), 10 karinių sunkvežimių ir 10 visureigių sapierių. Už penkiolika su puse milijono eurų. Žinome apie Lietuvos žmonių iniciatyvą, kuriai pritarė Lietuvos ir Turkijos gynybos ministerijos, apie kurią skaičiau žurnalisto Andriaus Tapino puslapyje, kad būtų surinkta pinigų Ukrainos kariuomenei nupirkti smogiamąjį droną „Bayraktar”, kuriam reikia penkių milijonų eurų, o per mažiau nei parą buvo surinkta pusantro milijono eurų. Lietuviai – jūs esate neįtikėtini! Dėkojame padedantiems visame pasaulyje. Štai ir viskas, kartu mes laimėsime! Šlovė Ukrainai!
